KARELIJA KATAMARANAIS 2008

ALE DIENORAŠTIS (FOTO APRASAI KARELIJA 2008 KATAMARANAIS)

LAIKAS: 2008.07.25 – 2008. 08.10

DALYVIAI. Aštuoniese: vilniečiai Sandra, Ričardas, Rytis, Irmantas ir kauniečiai Genovaitė, Artūras, Tadas ir aš (Rita) patraukėm link Karelijos...

AUTO MARŠRUTAS. Traukinys: Vilnius - Sankt Peterburgas - Kandalaksha Auto: Kandalaksha - Alakurtti Traukinys: Kandalaksha - Sankt Peterburgas - Vilnius Auto: Zarechensk – Kandalaksha.

VANDENS MARŠRUTAS. Tuntsajoki (nuo Alakurtti) - Tumcha - Yovskoye ezeras (iki Zarechensk), užsimetėm į Kutsajoki, slenkstis "Vodopadnij" V kat.. Sudėtingumas: III kategorija katamaranais, upėje 50 km atkarpoje apie 30 slenksčių. Nuplaukta apie 80km .

FOTO. http://picasaweb.google.com/rituke/KARELIJA_200807250810#

VEIKSMAS.

Mus, kauniečius nuotykiams įkvėpė jau pati pradžia – važiavimas į geležinkelio stotį. Surinkę visus ekipažistus, apsižiūrėjom , jog kaip ir vėluojam į traukinį. Vairuotojas, kaip tikras slalomistas ir ralistas su busiku laviravo tarp automobilių, mes įkritę į laikrodžius skaičiuojam minutes... Buvom pristatyti likus 2 minutėm iki traukiniui išvykstant... Tikriausiai labai gerai atrodėm: daiktai tiesiog skraidė iš autobusiuko į traukinį :) Visi, pasikrovę teigiamų emocijų, energijos, linksmi pradėjom saviškę kelionę :) ... Susitikę Vilniuje patraukėm link Šiaurės...

Greituminiu būdu, per gerą valandą, kažkuriame pakelės miestelyje užsipirkę maisto kelionei, patraukėm link starto...

"Strigom" parai, likus gal 20km iki Alakurtti - pasienio zona, laukdami leidimų į šią teritoriją ... susirinko dar keletas maskviečių grupių dėl to pačio... tuo tarpu ruošiam katamarano rėmų tvirtinimo elementus - pjaustom kameras . Tuo užsiima sirguliuojantis Rytis.

Pabandžiau paplaukioti gretimai apsistojusiųjų maskviečių pripučiama baidare (daryta pagal užsakymą - tokia, kuria būtų galima ir dviese ir vienam)... šioje stovyklavietėje "suprantam", jog čia nesutemsta...

Pagaliau gavę leidimus, "užsimetam" žemiau Alakurtti, susimontuojam katus, daiktus ir greitai-greitai išplaukiam (22.30 vietos laiku.. hhmm saulė dar plieskia), bėgam-bėgam nuo vietinių :) (sako, jie mėgsta vaginėti - nedarbo pasekmė) ... primena Altajų, kur mes kasnakt palikdavom po porą budinčių prie laužo.

Pastebėjom: kai dienos saulėtos, tai "naktys" šaltokos... Pirmoji maršruto vakarienė buvo paruošta pagreitintu režimu (pas mus viskas arba perdėtai lėtai, arba perdėtai greitai) gal 02 val ryto ... o daiktai jau ir šerkšnu pasidengę...

daugiau kaip ir nesutemo... dažnai iškildavo dileminis klausimas: "dar temsta ar jau aušta"..., o į retorinį klausimą "kiek dabar valandų", Irmantas mesdavo reikšmingą žvilgsnį į dangų ir tardavo mistinį skaičių... kas keisčiausia, jo paklaida būdavo max 0.5 val... nice...

po pirmojo slenksčio pastebėjau neįprastą bruzdesį ir greitakalbę: "kur mano meškerė?... meškerę! meškerę! plaukiam čia, prieš srovę, etc..." ir matau kaip trys meškerės ėmė svysčioti aplink mane... nuoširdžiai nesupratau, kas čia darosi: kodėl mes čia stoviniuojame ir neplaukiame toliau... ir jau vėliau įpratau prie šio reiškinio... ši diena buvo adaptacinė ir susitaikymo su mintimi, jog pastaroji kelionė - vistik žvejybinė... Na, mačiau aš tas vežamas meškeres, buvo kažkiek apie tai užsiminta, bet jas mačiau ir altajaus kelionėje, kur jos taip ir nebuvo panaudotos... :)

kol kiti žvejojo, aš nutariau iškeliaut "pasivaikščioti"... slenkstyje... - reikia gi sau veiklos susirasti

ir jie žvejoja .... jau nebepamenu, kas ištraukė pirmąją žygio žuvį...

žvejai rado užutekėlį... kažkurioj stovyklavietėj, eilinį kartą vakarodami, šokom ir "portugalkę", ir "sirtaki", gimė šokis su daina "tumcha tumchia kutsajoki" (ritmas primena kažkokią liet. liaudies dainą)

apsistojom saloje prieš slenkstį "koshmariki" (veliau tapo mielu žygio priežodžiu)... vėl plaukėm iki ankstyvo ryto mėgaudamiesi ir naudodamiesi "belyje nochi" privalumais...visi sutartinai vakarieniaujame... (beje, cia naktis)... jokios įtampos , jokio stresinio rytinio kėlimosi... mūsų žadintuvais buvo rytinis ričardo arba genovaitės kvietimas klaikiu tembru: "jauuuniiimaaaassss!!!.... kavaaaa!!".... taip, mus žadindavo rytinė kava/arbata, o ne košė... ir ne 7val ryto..., o kažkur 11-15 val...

pasiskolinusi iš Tado fotiką, išėjau pasivaikščioti po salą... Po vėlyvų letarginių pusryčių, po eilinių tingių vienas kito užklausimų: "tai plaukiam šiandien ar ne?", buvo nutarta - neplaukiam - dniovkė... hhmm... :)

sala nedidukė, žvalgantis ir stoviniuojant galima apeiti per pusvalandį... labai pageidautina turėti dr. ben's100, nes kaip tik pasitaikė uodžių maitinimosi periodas... objektyve - kažkox kelmas

gamta nuostabi - "neiščiustyta" - su gamtos paliktomis išdaigomis - nuverstais medžiais... etc... nuostabu foto: atspindžiai

šiuo periodu Karelijoje uogų (radom mėlynių, kažkiek "marožkos" - man dar nematytos uogos - panašios į gervuoges, tik oranžinės spalvos, ant žemų krūmelių ) ir grybų dar nedaug - vos keletas ... užtat po syrochkos atsirado kitas posakis: "kur taip ilgai buvai?,- MĖLYNIAUTI" ... žinoma, kita prasme...

man vaikštinėjant, chėbra vardan meno panaudojo mano valgymo įrankius... kadangi pakliuvom į laiko duobę..., o ir niekas neturi laikrodžio, teko pasigaminti savąjį...

laimikis... "как вылезти из воды сухим? - С ухой." hhmmm... šioje kelionėje mes taip ir neišsivirėm žuvienės...

naujoje keptuvėje paruošta "syrochka" - maniškis metų kulinarinis atradimas: pjaustyta žalia žuvis, apibarstyta druska ir apšlakstyta citrinos sultimis... valgoma iškart... tiesiog nuostabu - liux... :)

rytas... visi pasiruošę plaukimui... pozuojam mūsiškio simbolio - laikrodžio - fone... hhmmm kadangi paros laikas mūsų visiškai neįpareigoja, tad plaukiam kiek norim ir kada norim, tas pats ir su miegu...

slenkstis "krasivyj"... mūsų katas jį kone pražiopsojo... aš su Artūru jį praėjom be diržų... prieš pat įeinant manęs kone nenuplovė - jau buvau atsidūrusi tarp gondolų (kokia gėda :D)... tai pirmas kartas, kai slenkstyje retsykiais kabinausi į rėmą (kokia gėda :D) : pora yrių/pasilaikau/pora yrių, etc... po slenksčio kojomis gaudau krentačius daiktus... o buvo taip: po genovaitės murmėjimų, jog po mūsų katu kažkas varva ir reiktų patiktinti, artūras ėmėsi atrišinėti puodų maišą, tikrinti, išiminėti daiktus, aliejų duodamas palaikyti genovaitei... aš irgi stebiu, kas čia vyxta (o be reikalo)... tik jaučiu-kažkas bum į kato šoną... hhmm akmuo... aš nusvyru tarp gondolų, laimei, jog laikausi kojomis, artūras irgi jaučia smūgį... džiaugiuosi jog visi užsimėmę ir nepastebi mano laikino "pasivaikščiojimo".. hhmm artūras pastebi - padeda grįžti prieš pat įėjimą į slenkstį, vėliau paaiškėja, jog tadas pasako- "slenkstis", genovaitė sviedžia aliejų, puodų maišas dar kurį laiką laikosi... mus kažkaip srovė išneša..

rezultatas: pamesti du aliejaus buteliai, kurio vieno likučius, sumišusius su upės Tuncajoki vandeniu, suranda Tadas, pamesti du samčiai, ir, sustojus nosimi į krantą, krapštantis ir raišiojant pamestinukus, pastebėtas keistas "mėnulis" ten, kur turėtų būti saulė...

ogi tas keistas "mėnulis", kur turėtų būti saulė - dalinis saulės užtemimas...

vėl "pliosas" ir vėl eilinį kartą sutikta ukrainiečių grupė... jie buvo užėję į mūsų stovyklavietę... vienas jų - buvęs gorno spasatel' - žiemomis slidinėja, pavasariais ir rudens metu užsiiminėja speleo, o vasarą plaukioja...

slekstis "jama"...lynoja... mūsų katamaranas (genovaitė, tadas, artūras ir aš) įeidinėja... šįkart išžvalgėm...

pabuvau gan giliai...( matausi sunkiai - pozicijoje "kairėje gale")... mus čia apsuko į mano pusę - bandžiau dar daryt užsikabinimą, pastebėjusi, jog jau esam kone bačkoj ir šonu - nieko gero - irklas kabinasi tik į purslus, vandens ten nėra

bežvalgydami "kotiol" pastebim įplyšimą mano pusės išorinėje gondoloje, matomai po neblogo įtraukimo "jamoje"...

buvo nutarta apsistoti šioje vietoje... dar vakare genovaite susiusva plyšį... vaikščiodami po apylinkes aptinkam karines liekanas - tris medinius bunkerius... Vaikščioti šiek tiek nejauku: išgirdom gąsdinimų apie galimas granatas..., jau anksčiau matėm žmones, ieškančius metalo šiose vietose, patys radom neiššautų šovinių...

ties slenksčiu "kotiol" randam įsikūrusias keletą grupių, stebim kitų praplaukimus...(foto: vaizdas iš mūsų stovyklavietės...)

vanduo ganėtinai aukštas - daug aukštesnis nei prieš 5 metus, kai keletas mūsiškių plaukė čia... (foto: vaizdas į slenkstį iš priešingo upės kranto)

įeidinėjam į slenkstį... vietoj Genovaitės į mūsų katą persėda Rytis

slenksčiu plaukėm du kartus - labai jau patiko... :)

tuo mūsų dienos veikla ir pasibaigė... gavosi kone dniovkė, nes iš vietos mes niekur nepajudėjom... keista diena... keistas naktinis sapnas prieš ją (sapnavau senai mirusį tėvą... kalbėjomės su juo gan ilgai)... truputį nerimavau prieš šį slenksnį, kaip niekad kitą kartą šioje kelionėje... ką gį, jau ir "naktis"... P.S. karštas pienas – gėris

paplaukiam dar puskilometrį ir mūsiškė Tuntsajoki, į ją įsiliejus Kutsajoki, tampa Tumčia... mes nutariam užplaukti pasroviui Kutsajoki upe iki penkiukinio slenksčio Vodopadnij... (objektyve: nuostabiais krantais, skaidriu vandeniu upė Kutsajoki)

tik plaukimas prieš srovę turi nemalonių savų niuansų - sunku irkluoti slenksčiu aukštyn - tenka apsinešinėti, tad buvo nutarta plaukti auštyn vienu katu ir be daiktų. išplaukiam penkiese: sandra, irmantas, artūras, tadas ir aš... tiesa, tadas ilgąją kelio dalį ėjo krantu ir pasigailėjo - buvo momentas, kai jau norėjo grižti atgal - vistik tai tundra ir kartais išties nelengvai praeinama... na, mes vėl penkiese pasiekiam "vodopadnyj" (nuo santakos kažkur 7km) čia mūsų sutikti maskviečiai nuteikia labai pozityviai, jog tai pranešančios nepavojingos bačkos, jog jie praeidinėjo po kelis ir keliolika kartų visaip: ir tiesiai, ir šonu, ir galu ir niekaip nesugebėjo apvirsti... mes, užliūliuoti šios simfonijos, pameditavę per lietų priešais slenkstį su sumuštiniais rankose, einameinam ... ir... blynkšt: virstamvirstam/laikomės/virstam - overkylis! ir iš pirmo karto! ...mums pavyko! ... APVIRST!... mus išmetė į labai saugų užutėkį

susirinkę stebėtojai mus, labai gėdinga poza - įsikibusius į rėmus - ant išmestos morkos, prikabintos už katamarano galo, parplukdė maskviečiai. mat mūsų katas žiauriai nukentėjo - dešinės pusės vidinė gondola kone išlindo iš plyšusios išorinės..., priekinis rėmas sulinko ir kone sulindo į gondolą... nors ir buvo siūlyta mums pasilikti ir susiremontuoti katą, virvėm apsivyniojom gondolą ir parplaukėm pas saviškius... vėl remontas, vėl dniovkė ( į grafiką telpam)

maskviečiais stebisi įvykusia drama, supakuojama "morka"

visą sekančią dieną, graužiant uodams, siuvam katą...

lopom, siuvam... audinys prairo išilgai šoninės siūlės kone per visą gondolą (išorinė pusė) ir pora viršutinių įplyšimų dešinėje galinėje pozicijoje

per sekančią dieną buvo numatyta pasiekti galinį mūsų kelionės katais tašką - nuplaukti apie 15km... nusimatė maniškis budėjimas... pagaliau atsimiegu... nors ir po vėlyvo gulimosi (apie 3ryto) pabundu... ką gi, keliuosi, užkuriu laužą, pastatau puodus... hhmm gal laiką reiktų pasitikrint: įsijungiu telefoną - ogis 6.45!!!! O ką dabar daryt??!! Juk tradiciškai mes keliamės apie 11-12... vaikštau ratais... štai ir kava išverda... jėėėė!!! atsikelia tadas!!! su juo tvarkom gondolą, štai ir genovaitė pasirodo... štai ir vėl klaikusis "JAUUUNIIIMAAAAASSSS.... KAAVAAAAA!!!" ... kelionė tęsiasi

slenkstis "karniz"... ties juo mes gan ilgai meditavom... matėm nemažai įvairiai praeinančių grupių: einančias abejomis salos tėkmėmis, dviviečius, keturviečius, šešiaviečius katus, be daiktų, apkrautus daiktais trasi baržas katus... profesionaliai praeinančius, bilekaip..., besiverčiančius, besitreniruojančius, persigandusius vaikus, bandančius iširkluoti... o mes įėjom ir išėjom dar įdomiau...

mintyse išanalizavę begalę galimų strategijų, variantų, po rokiruotės mūsų kate (persėdau į priekį - mano užduotis buvo maksimaliai iširkluoti katą kad nepasuktų, kairiai gondolai patekus į stovintį vandenį, tuo tarpu dešinei esant srovėje), to pasėkoje, prieš pat nušokant į bačką, mus apsuko. Tad į bačką nusileidom užpakaliu - iškreitptu būdu... bet... tiesiog tobulai - nosimi į vandens srautą... mūsų kato vadas artūras paskutiniu momentu padarė greitą teisingą sprendimą - atstatydamas katą į srovę ir leisdamas nosį į srovę...kadre - kaip tik šis momentas - kuomet nesinorėjo kaišioti irklo... antrasis katas šį slekstį praėjo tobulai - buvo gražu žiūrėt.... :)

taip vadinamas "kanjonas"... lipam viršun pietaut su nuostabiu vaizdu... hhmmm kelionė į pabaigą ..., o aš visa savo esybe jaučiu: pagaliau prasidėjo atostogos... akys užkabina tolius... tai ne monitoriaus užbrėžtas 30cm tavo matymo atstumas, o kilometrai... akys ir siela ilsisi...

šioje kelionėje tapau etatiniu pietų davinio ruošėju, dalintoju... :)

paskutinis slenkstis "šliapa"... labai gražus slenkstukas su šonus puošiančiais kriokliukais, tox slalominis: keletas liežuvių, ant posūkio dešinėje stūgso didžiulis akmuo, kur srovė daro gražų posūkį, apsiveja akmenį...

kaip tik įeidinėjam... šiame slenkstyje irgi matėm įvairių "čiūdų": keturvietis katas plukdo krūvą rastų, ant gondolų sėdi dviese, net ne diržuose, trečias kažkur vidury kaip dovanėlė ant rastų... taip ir praėjo be didesnių rūpesčių, truputį paniurnėję "ojojojoj" :) linxma... matėm, kaip specialiai vertusios merginos dviviečiu katamaranu išeidinėjo... viena jų išplaukė įsikabinusi į rėmą.

ką gi, matosi ežero prieigos... čia dažniausiai baigiamas katamaraninis maršrutas - upė įsilieja į Yovskoye ežerą

laukiant labai praverčia rimantės įdėtas siurpraizas su užrašu "kai nelabai bus ką veikti"... išsitraukiu - ogi pripučiamas kamuolys!!!! labai laiku... tokiu būdu, žaisdami kažką panašaus į "bulvę" ir sušylam, ir "užmušam" keletą valandų... (hhmm pradedu jaust kažką panašaus į persišaldymo požymius)

nusimaudom... išeinam pasivaikščioti

"šliapa" iš viršaus... jau po truputį ima nostalgija... jei ne tie uodai, būtų galima mėgautis ilgiau... kažkiek padeda dr. ben's100..., kuo toliau, tuo naktys panėšėja į naktis, ypač tomis dienomis, kai debesuota... lynoja... žodžiu, temsta... laukti šaltoka, nors ir įkurtas laužas, nors ir karšta arbata rankose...

paprastai iš šios vietos keliskart kursuoja kateris, kuris perkelia keliautojus į artimiausią civilizaciją (kažkur apie 60km)... o kateriai čia yra ir mažytės parduotuvėlės : populiariausios prekės - degtinė, cigaretės, alus... išsikraunam ir laukiam... nežinia ko... sako, jog atplauks apie 12 nakties... hhmm dar turim apie 5-6 val... jo laukia dar keletas grupių, tad nežinia, ar mus priims

pagaliau ir lauktasis kateris... sutariam - mus paima ir nuplukdo iki kažkurios salos...daiktai ir žmonės patalpinami ant denio, katamaranai pritvirtinami šone ir plukdomi kateriu... katamaranams tai didelis greitis - jie stovi kone piestu... o jau šio dirbtinio ežero (pastačius elektrinę upė užtvindė didelę teritoriją, ko pasėkoje atsirado didžiulis ežeras su daugybe "salų") vaizdai naktį!!!! ... dzin tas šaltis ir košiantis vėjas... laivo kapitonas siūlo užeit vidun tiems kam šalta... ir praleist tokius vaizdus??? nė už ką!!! tai vaistai ir balzamas sielai - rūke sklendintys medžiai, iš vandens išnyrančios mažytės salelės galbūt su viena pušaite, iš vandens kyšančiais fotogeniškai "sudėliotais" rastais... Stebiesi, kaip kapitonas randa kelią, kaip neužkliūva už posūkyje esančios salos.... šis filmas trunka valandą...

jau gilią naktį (gal kažkur 2 ryto) mes įplaukiam į salą - čia įrengta stovyklavietė su matomai kitų turistų palikta sausai sudėliota malkų krūva ir kitokių gėrybių... išsikraustom..., įkuriam laužą... greituminiu būdu atsiranda arbata ir sriuba... štai ir aš jau mielai "gydausi" ir neatsisakinėju karštųjų gėrimų, nes jaučiu persekiojančius persišaldymo požymius... su džiaugsmu ryte paliečiu vėsius žandus - nekarščiuoju!! liux!!! su mūsiškiais žvejais patraukiu plaukioti katais aplinkiniuose vandenyse - turim dvi dienas laiko praleisti šioje saloje

tuo pačiu stebiu žvejybos ypatumus... na, nesuprantu aš žvejų ir žvejybos: ko jie tūno, dažnai nuo ankstyvo (bbrrr) ryto nejudėdami, įsikabinę į savo meškeres... kažkox labai jau pasyvus laiko švaistymas - sėdi ir šali... ir traukai... po to nardai žuvies organuose... (žinoma, galima paleisti...) žodžiu, keistuoliai tie žvejai :) (žvejų prašau nesipiktinti :) )... tad tai buvo puiki proga susipažinti su šiuo reiškiniu...

(fone - mūsų stovyklavietė... ) šis reiškinys - žvejyba - užtruko gal 4 valandas... prisižiūrėjau kaip mėtomos blizgės, kaip svarstoma " ką čia skanaus pasiūlius..." (aš jau apsidžiaugiu, nes išlekiu į rankas prigriebus tik kavos ir arbatos puodelius... ir gilus nusivylimas, kai paaiškėja, jog kalba eina apie blizges žuvims... :D )

prisižiūrėjau, kaip "tuščiai" mėtomos blizgės, kaip traukiamos žuvys viena po kitos ir aš nespėju atrišinėti tinklelio joms sudėti... "plaukiam link to kelmo... ten turėtume traukti..." , apsivejam "švartova" virve kelmą ir jie vėl mėto..., o aš bandau naršyti po savo pasiimto skaitalo puslapius...

prisižiūrėjau, kaip blizgės užkliūva už kelmų ir tam, kad atkabinti be irklų pagalbos (kad neišbaidyt žuvų), tiesiog meškere ir valu yra prisitraukiama iki užsikabinimo vietos... patąsoma patąsoma ir ištraukiama... kartais abu žvejai užkabina savo blizges ir dar priešingose pusėse..., tada "gelbėjama" viena blizgė taip prisitraukiant", po to kita..., mačiau, kaip paliekamos blizgės...

dažniausias laimikis - ešeriai ir lydekos...

truputį lynoja... o pas juos nugaroje kablys... maniškis skrandis groja maršus... atsiranda lietuviški ledinukai, rusiškas šokoladas, kuris sėkmingai suvartojamas su dar karšta kava..., po to atsiranda duonos kriaukšlė ir razinos.... kaip skanu duona su razinom!!! kurį laiką ramu...

stebiu aš tuos žvejus... ir po truputį pradedu suprasti... ypač paragavus ką tik pagautos šviežios žuvies patiekalus... tačiau, kad neimt to nekęst dar labiau, negalima padauginti - rekomenduotina pratinti po truputį :) ... sako, ir prie nuodų galima įprasti naudojant juos mažomis dozėmis... ką gi, tos 4-5 val. buvo netoli ribos.... bet, dar įdomu... :)

(foto: lydekaitė užsivijo ešeriuką ir "pakliuvo") ypač įdomu, kai matai džiaugsmą jų veiduose, nes jie sėkmingai pasirinko vietą, blizgę, taktiką, kartais vikrumą (pasirodo, ne tokia jau ir pasyvi ta žvejyba).... jog jie pasiekė tikslą - pagavo žuvį... Galbūt tai pergalės džiaugsmas juos traukia,... medžiotojo, kario instinktas, savo išraišką suradęs būtent tokiu būdu... na, nepajutau aš to savo siela... dar... nors kažkiek teko prisiliesti...

ši lydeka pasitaikė labai kvaila: ji buvo pagauta kartu su ešeriu - už dyką: lydekaitė gaudė tik ką mūsiškių ant kabliuko pakliuvusį ešerį... žvejai, pastebėję besivejančią lydekaitę, ją "pavedžiojo tarsi šuniuką" ir įsiviliojo į gaudyklę

tado su meškere sugautas ešeriukas, atklydusi lydekaitė, kurias abi iš vandens su kažkokia gaudykle ištraukė artūras... tą išplaukimą laimikis sudarė kažkur 5kg

rytis sugavo didžiausią kelionės laimikį - nemažą lydeką...

amžinas kelionės diskusijų objektas - lydeka... iš viso to pamenu, jog ji yra "tarpinė grandis" ir ją geriau perkepti nei nedakepti... dar žygio metu vis svarstėm: kuo skiriasi "фарель" ir "семга"

mes vėl išplaukiam, jau papietavę ir vėlai vakarop: pafotografuot tarp salų ir vėl pažvejot...

vienišas stiebas..., saulė pasislėpė..., fotosesija kaip ir baigta... kompanjonai prigrasino, jog dabar jie jau žvejos... hhmm man jau gal gana vienai dienai... tiesa, ir aš padariau gal 5 metimus, per kuriuos patyriau nemažą ypatumų: kox jausmas žuviai užkibus - keistai "timčioja" ir kaip ją "paleisti", ir kaip užkabinti blizgę už kelmo, ir kaip galų gale ją nutraukti... :( labai gaila... sorry...

nutariu savo žvejybą, bet fotografinę, tęsti ant kranto... (vėliau truputį gailėjausi, jog išlipau iš laivo - išlindo nuostabus saulėlydis)...

uch tie uodai.... vis lenda į kadrą - taip "sugadinau" ne vieną... uodų daugybė šįkart - ir išalkę tokie... kol nufotografuoji, neblogai apgraužia rankas...

štai saulėlydžio nutvieksti medžiai, anot artūro, jau esant žarai, "raudonos sopkės"

žvejai - ryčka ir rytis doroja savo laimikį

saulėlydis (arba žara - visad būdavo sunku atskirti) ir vaizdas kone nuo mūsų stovyklavietės...

kompozijija ... ir kaip jas sudorosim/suvartosim... mes tokias ir kepėm ant rastų grotelių: nepjaustytas, tik įtrintas druska ir česnaku - labai skanu, net česnaką ištvėriau ... tikrai nesausa mėsa gavosi... ( tai buvo pirmas patiekalas), jau anksčiau minėta syročka (antras patiekalas), vėliau tą vakarą (trečias patiekalas) - ant įsigyto aliejaus užkepta pjaustyta ir miltuose pavoliota lydeka, na, ir berods ketvirtas patiekalas - bendras beveik visų mūsų produktas - žuvies užkepėlė, procesas truko gal 2 val...

užkepėlės eiga - išdarinėjama žuvis, ruošiama jos file... tuo kantriai užsiima artūras

(foto: sandra) atskirai kepama žuvis, po to morkos, bulvės, padaromas "besinelio" (ar kažas tokio) padažas, į jį sudedami minėti ingredientai sluoksniais, galiausiai sudedamas smulkiai pjaustytas sūris (tarkos nėturim)... uždedam pakaitintu dangčiu, užmetam karštų žarijų ant viršaus, kepam kepam ir..... VUALIAA... užkepėlė... ryčkai sutraukiam: JAUUNIIMAASSS irrrr dalinam :)

šių žuvų jau nepajėgiam įveikt, atiduodam mus paimančio katerio kapitonui

30. atvyksta kateris , 19 val mūsų lauks užsakyta pirtis... žinoma, paimant ir kitas grupes, pora valandų vėluojam į pirtį

kažkurioje salų įlipa šešių, jau pagyvenusių vyriškių grupė, tokie šiltutėliai... visą kelią kateriu, nepaisant žvarboko vėjo klausėm energingo, pakaitomis ir lyriško gitaros grojimo, rusiškų dainų (pradedant gerai žinomu Vysockio repertuaru, baigiant kone "čiornyj voron..." ) ... iš šių žmonių sklido meilė šiem kraštam, matėsi, jog Karelija teikia nepakartojamos energijos, kurią tiesiog gėrė krūtine...

kateris mus atplukdo į Zarechensk kaimelį..., į "iovos" viešbučio teritoriją, kur pasistatom palapines..., tačiau...

ričardo iniciatyva mes paskutinę naktį miegam viešbučio (jo unikalumas tame, jog tik įėjęs, turi nusiauti batus) teritorijoje pastatytame vigvame ("ne vigvamas", - pasipiktina šeimininkė suomė, "o čiūma" ) . statinio vidus atrodo nuostabiai: didžiulis židinys viduryje - deginti raganoms, aplink stalai su dekoruotomis žvakidėmis, kailiais nukloti suolai... na, tik kaljano trūksta... Paskutinį kart čia buvo nakvota prieš metus - dviratininkai iš piterio...

išsipėrę pirtyje, išsimaudę, kas išragavęs litrą pieno, pavakarieniavę karštų barščių ir šaltų balandėlių, pernakvoję čiūmoje, vėl papusryčiavę viešbutyje, išsiruošiame link Kandalakšos...

"2008.08.08d. 08:08min" tokius skaičius tą rytą keliantis rodė telefonas :) esant tokiems skaičiams kiniečiai atidarė olimpiadą (skaičius "8" - pas juos "laimingas" )

Foto: viešbutis "iova". iš čia pajudam link kandalakšos, iš kur traukiniu link piterio (virš 1000km ir iš piterio į vilnių -13 val kelio)

sužinom, jog prasideda karo veiksmai tarp rusijos ir gruzijos

jau traukinyje... (fone - pusrytinės bandelės iš viešbučio... keistas įdaras - smulkiai pjaustytas kiaušinis su ryžiais.. hhmm ir skonis keistas...) nepamirštam tradicijos viską dalint į aštuonias dalis...